„Refinyx“ perėmė „Northvolt“ perdirbimo technologiją ir 134 patentų portfelį

Švedijos bendrovė „Refinyx“ rugsėjo 25 d. paskelbė pradėjusi viešą veiklą, perėmusi 134 buvusios „Northvolt“ baterijų perdirbimo technologijų patentus ir 1 200 kvadratinių metrų medžiagų mokslo laboratoriją bei pilotinę bazę Västeråse. Įmonę įkūrė buvusios „Northvolt Revolt“ komandos vadovai, o finansinę atramą suteikė Švedijos investuotoja „Qarlbo Energy“. Rugsėjo 29 d. sandorį iškėlė „Renewables Now“, tačiau esminiai skaičiai tikrinti tiesioginiame „Refinyx“ pranešime.

Tai nėra pranešimas apie naujai pradėjusią veikti didelę perdirbimo gamyklą. „Refinyx“ neatskleidė nei įsigyto turto kainos, nei dabartinio pilotinės bazės metinio pajėgumo, nei planuojamų komercinių linijų vietų bei terminų. Bendrovė taip pat teigia pasirašiusi pirmą sutartį su stambiu JAV klientu, tačiau jo neįvardija ir nepateikia užsakymo vertės ar numatomo žaliavos kiekio. Todėl naujiena patvirtina technologinio turto tęstinumą, bet dar ne komercinės gamybos mastą.

Pagal oficialų tekstą platforma skirta nikeliui, kobaltui ir ličiui atgauti iš naudotų baterijų, baterijų gamyklų atliekų, pramoninių liekanų bei komunalinių atliekų srautų. „Refinyx“ nurodo, kad komanda technologiją kūrė aštuonerius metus ir ją pritaikė trijose kartose, įskaitant buvusią pramoninio masto liniją Skellefteå. Šie teiginiai yra pačios bendrovės aprašymas; paskelbtame dokumente nėra nepriklausomos išeigos, grynumo, energijos sąnaudų ar savikainos palyginimo.

Išliko kompetencija, bet ne visas buvęs „Northvolt“ perdirbimo verslas

Svarbiausias sandorio elementas yra ne vien patentų skaičius. Kartu išlaikyta laboratorija, pilotinė įranga ir komanda, galinti technologiją toliau bandyti bei perduoti kitiems pramonės operatoriams. „Refinyx“ pasirinko ne statyti ir valdyti kiekvieną gamyklą savo balanse, o parduoti technologiją, projektavimą ir paleidimo kompetenciją partneriams. Toks modelis gali sumažinti naujos įmonės kapitalo poreikį, tačiau jo sėkmę lems licencijų paklausa ir partnerių gebėjimas finansuoti realius įrenginius.

Bendrovė teigia, kad jos procesas gali išgauti baterijų kokybės medžiagas be organinių tirpiklių ir be tarpinio iš dalies išgrynintos medžiagos gabenimo į Aziją galutiniam apdorojimui. Ji šį sprendimą sieja su mažesniu įrangos, cheminių medžiagų, atliekų tvarkymo ir gamyklos ploto poreikiu. Kol nepaskelbti vienodomis ribomis apskaičiuoti masės balanso, energijos, reagentų ir produkto grynumo duomenys, šių pranašumų negalima laikyti nepriklausomai patvirtintu geresniu rezultatu.

Svarbi ir žaliavos apibrėžtis. Gamybos brokas, nesunaudotos elektrodų medžiagos bei eksploatuotos automobilių baterijos skiriasi chemija, užterštumu, išardymo poreikiu ir pavojingų krovinių logistika. Vienas procesas nebūtinai vienodai efektyviai apdoroja visus srautus. „Refinyx“ juos išvardija plačiai, bet nepateikia atskirų atgavimo rodiklių, todėl negalima daryti išvados, kad kiekvienai įvardytai žaliavai jau parengtas toks pats komercinis sprendimas.

„Refinyx“ taip pat planuoja išplėsti platformą retosioms žemėms, fosforui ir kitoms strateginėms medžiagoms. Ši kryptis dar ankstyvesnė: oficialiame pranešime nėra nurodyta, kurios konkrečios retųjų žemių grupės būtų atgaunamos, iš kokių atliekų srautų, kokiu grynumu ar kokiame objekte. Todėl ją tikslu vertinti kaip tyrimų ir plėtros ketinimą, o ne veikiančią tiekimo grandinę.

Europai svarbu, kur baigsis atgautų metalų rafinavimas

Europos baterijų pramonei žinia svarbi todėl, kad dalis po „Northvolt“ sunkumų galėjusios išsisklaidyti intelektinės nuosavybės ir specialistų liko Švedijoje. Vien atliekų surinkimas ar jų susmulkinimas iki vadinamosios juodosios masės nesukuria uždaros regioninės grandinės. Didesnė vertė atsiranda tada, kai nikelis, kobaltas ir litis išgryninami iki baterijų gamybai tinkamos kokybės ir vėl parduodami katodų ar elementų gamintojams Europoje.

„Refinyx“ modelis teoriškai leidžia technologiją diegti ten, kur jau yra metalo apdirbimo infrastruktūra ir pakankamas žaliavos srautas. Vis dėlto Europoje projektams reikės ne tik proceso licencijos, bet ir leidimų, saugios logistikos, ilgalaikių atliekų tiekimo sutarčių, energijos bei pirkėjų atgautoms medžiagoms. Mažos metalo kainos ir lėčiau nei tikėtasi susidarantis naudotų elektromobilių baterijų srautas gali apsunkinti ekonomiką net technologiškai veikiančiai gamyklai.

Lietuvai tiesioginė investicija ar gamykla nepaskelbta. Galimas poveikis būtų regioninis: daugiau Šiaurės Europoje išlaikytų perdirbimo kompetencijų gali sutrumpinti medžiagų kelią ir padidinti konkurenciją dėl Baltijos šalyse surenkamų baterijų. Kitas patikimas etapas bus įvardytas klientas arba objektas su aiškia talpa, terminu ir patikrintais atgavimo rodikliais. Iki tol 134 patentai ir Västeråso bazė rodo išsaugotą potencialą, o ne garantuotą Europos žaliavų pasiūlą.

Reguliavimo pusėje būsimiems operatoriams teks įrodyti atliekų atsekamumą ir atgautų medžiagų kokybę pagal Europos baterijų taisykles. Patentų portfelis gali padėti apsaugoti proceso know-how, bet pats savaime nepakeičia sertifikavimo, gamyklos aplinkosauginių leidimų ar ilgalaikės produkto kvalifikacijos pas baterijų gamintoją. Būtent šios mažiau matomos grandys nulems, ar Västeråse išsaugota technologija taps pakartojamu Europos pramonės produktu.

Viešai neatskleista ir tai, kokias teises į ankstesnių bandymų duomenis, įrangos brėžinius ar programinę proceso kontrolę apima įsigytas portfelis. Patentų skaičius neparodo jų geografinės aprėpties, likusio galiojimo laiko ar komercinės vertės. Dėl to 134 yra svarbus sandorio masto orientyras, bet ne tiesioginis būsimos rinkos dalies ar pajamų rodiklis.