ES atsinaujinanti elektra išlaikė 54,1 proc. dalį, saulė sudarė 41,6 proc. jos gamybos

Atsinaujinantys šaltiniai 2026 m. antrąjį ketvirtį sudarė 54,1 proc. Europos Sąjungos grynosios elektros gamybos, rugsėjo 18 d. paskelbė „Eurostat“. Prieš metus tuo pačiu laikotarpiu rodiklis siekė 54,3 proc., taigi dalis sumažėjo 0,2 procentinio punkto. Tai nedidelis metinis pokytis, o ne staigus žaliosios generacijos nuosmukis: ketvirčio rezultatą veikia saulės bei vėjo sąlygos, vandens ištekliai, elektros paklausa ir kitų elektrinių gamyba.

Naujausi duomenys apima visų 27 ES valstybių grynąją elektros gamybą. Į atsinaujinančių šaltinių grupę „Eurostat“ įtraukia saulę, vėją, hidroenergiją, degųjį atsinaujinantį kurą, geoterminę ir kitą atsinaujinančią energiją. Hidroelektrinių gamyboje neįskaičiuojama energija, pagaminta naudojant grynojo siurbimo būdu į aukštutinį baseiną pakeltą vandenį, nes tokia elektra pirmiausia buvo paimta iš tinklo.

Grynoji gamyba reiškia elektrinių pagamintą elektrą, atėmus pačių elektrinių pagalbinių įrenginių sąnaudas; tai nėra gamyba atėmus importą ar eksportą. Rodiklio negalima tapatinti ir su atsinaujinančių išteklių dalimi visame energijos vartojime. Čia nėra šildymo, transporto degalų ar importuotos elektros galutinio vartojimo balanso. Tai būtent ES teritorijoje per ketvirtį pagamintos grynosios elektros struktūra, todėl skaičius atsako į siauresnį, bet energetikos sistemai svarbų klausimą: kokia vietinės elektros gamybos dalis tuo laikotarpiu buvo atsinaujinanti.

Saulė pirmavo tik atsinaujinančių šaltinių viduje

Saulės elektrinės pagamino 41,6 proc. visos atsinaujinančios elektros, palyginti su 37,0 proc. 2025 m. antrąjį ketvirtį. Ši dalis neparodo saulės indėlio visoje ES elektros gamyboje: vardiklis yra tik atsinaujinančių šaltinių gamyba. „Eurostat“ saulės kategorijoje jungia fotovoltinę ir saulės šiluminę elektros gamybą, nors praktiškai didžiąją šiuolaikinės plėtros dalį sudaro fotovoltika.

Vėjo elektrinėms teko 27,7 proc. atsinaujinančios gamybos, hidroelektrinėms – 22,6 proc., degiajam atsinaujinančiam kurui – 7,7 proc., o geoterminei ir kitiems atsinaujinantiems šaltiniams kartu – 0,4 proc. Sudėties pokytis svarbus ne vien statistiškai. Saulės generacija labiausiai susitelkia šviesiu paros metu, todėl augant jos svoriui didėja poreikis vartojimą, kaupimą, tarpvalstybinius srautus ir lanksčią gamybą geriau derinti su valandine pasiūla.

Vis dėlto vieno vasaros ketvirčio negalima tiesiog pratęsti į visus metus. Saulės gamyba antrąjį ketvirtį dėl ilgesnių dienų paprastai būna didesnė nei žiemą, o hidroenergijos bei vėjo rezultatai priklauso nuo konkrečių oro sąlygų. Metinei pažangai vertinti reikės visų keturių ketvirčių ir atskiro palyginimo su galutiniu elektros vartojimu.

Tarp valstybių – beveik penkių kartų skirtumas

Didžiausią atsinaujinančių šaltinių dalį grynojoje elektros gamyboje užfiksavo Latvija – 97,7 proc. „Eurostat“ nurodo, kad jos rezultatą daugiausia sudarė hidroenergija ir saulė. Danijoje rodiklis siekė 94,3 proc., daugiausia dėl vėjo, o Kroatijoje – 92,2 proc., daugiausia dėl hidroenergijos. Šie skaičiai aprašo vieną ketvirtį, todėl ypač hidroenergija paremti rezultatai gali pastebimai svyruoti keičiantis vandeningumui.

Kitame skalės gale liko Slovakija su 19,8 proc., Čekija su 20,9 proc. ir Malta su 24,5 proc. Maža atsinaujinančių šaltinių dalis šiame rodiklyje savaime nepasako, kiek šalies elektros gamyba yra mažai anglies dioksido išskirianti: branduolinė energija į atsinaujinančių kategoriją nepatenka. Dėl to valstybių klimatiniam palyginimui reikėtų kartu vertinti ir bendrą elektros gamybos emisijų intensyvumą.

Lietuvos atskiros reikšmės „Eurostat“ naujienos tekste nepateikia, todėl jos negalima išvesti iš Latvijos ar bendro ES vidurkio. Tikslus nacionalinis rodiklis turi būti tikrinamas mėnesinėje duomenų lentelėje, pasirinkus šalį, laikotarpį ir tą pačią grynosios gamybos metodiką. Tai apsaugo nuo dažnos klaidos, kai skirtingais vardikliais apskaičiuotos gamybos ir vartojimo dalys lyginamos kaip tapačios.

Lietuvai svarbus ne vien metinis teravatvalandžių balansas

Lietuvos ir visos Europos elektros sistemoms 54,1 proc. ketvirčio rodiklis rodo, kad atsinaujinanti generacija jau yra pagrindinė tiekimo dalis, o ne nišinis priedas. Kartu saulės dominavimas atsinaujinančių šaltinių viduje primena, kad tokio paties metinio elektros kiekio vertė gali skirtis pagal pagaminimo valandą. Vidurdienio perteklius nepakeičia vakaro ar žiemos pasiūlos, jei nėra pakankamai kaupimo, lanksčios paklausos, jungčių arba kitos valdomos galios.

Baltijos šalims tai ypač aktualu po sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais: nauji saulės ir vėjo projektai turi būti vertinami kartu su tinklo pralaidumu, rezervais ir vartojimo reakcija. „Eurostat“ ketvirčio lentelė šių pajėgumų neįvertina ir neparodo elektros kainų, tačiau jos atskleista gamybos struktūra paaiškina, kodėl vien instaliuotos galios augimas nėra visas sistemos uždavinys.

Kitas palyginamas signalas bus 2026 m. trečiojo ketvirčio duomenys. Jei bendra atsinaujinančios gamybos dalis didės, reikės atskirti, ar pokytį nulėmė nauji pajėgumai, palankesni orai, mažesnė paklausa ar silpnesnė iškastinė bei branduolinė gamyba. Dabartinis 54,1 proc. rezultatas patikimai aprašo ketvirtį, tačiau pats savaime nėra nei metinis ES tikslų įvertinimas, nei ateinančių ketvirčių prognozė.